Kai viduje jautiesi lyg perpildyta šiukšliadėžė

- kiekvienas neištartas ne

- kiekvienas neištartas stop

- kiekvienas neištartas aš noriu

- kiekvienas neištartas aš myliu

- kiekviena užmarinuota svajonė

Visą tai tampa dar viena šiukšle, kurią mokame puikiai sugrūsti, sutrombuoti, kad tilptų dar daugiau – kad nereikėtų išnešti, nereikėtų sustoti, nereikėtų pripažinti, jog jau seniai per daug.

Kol yra vietos, emocijos teka laisvai.

Joms kurį laiką pakanka būti pastebėtoms ir jos savaime transformuojasi arba randa saugią vietą kūne.

Viskas vyksta tyliai.

Tačiau ateina akimirka, kai emocijos nebegali sutilpti ir vidinė šiukšliadėžė persipildo.

Tada emocijos nebeina tyliai, nebeina sąmoningai, o veržiasi į išorę per pykčio protrūkius, per nuovargį, per dramas, per tylų atsitraukimą, liūdesį ar apatiją.

Tuomet jau esi priversta sustoti ir atlikti generalinę tvarką.

Šis kvietimas sustoti.

Bent pabandyk išsivalyti.

Ne rytoj.

Ne tada, kai bus lengviau.

Ne tada, kai bus laiko.

Dabar.

Tiesiog dabar!

Nes šiandien pakanka tik pradėti.